2015 m. spalio mėn. 1 d.

Diena, kai man nutiko TAI

Mielas Dienorašti,

mano vardas Eglė, pavardė Vėjūnė. Man 45 metai. Niekada iki šiandien Tau nerašiau. Nerašiau, nes niekada dar TAIP nebijojau. Nenoriu jaudinti mylimų, tad labai prašau: sugerk mano nerimą ir palengvink mano laukimą.


Šįvakar prausdamasi duše aptikau JĮ. Kietą, neskausmingą, aiškiai akimi matomą guzą krūtyje. Tikriausiai PAKLAUSI: kodėl nepastebėjau jo anksčiau, kodėl niekuomet nesitikrinau?


ATSAKAU: aš – keturių vaikų mama, žmona ir dirbanti moteris. Ištekėjau sulaukusi aštuoniolikos už savo pirmosios meilės gražuolio Žilvino (taip, kaip „Eglėje žalčių karalienėje“), nepraėjus nė metams pagimdžiau pirmąjį sūnų Ąžuolą, po kelerių metų į pasaulį pasibeldė Uosis, o dar po kelerių – Beržas. Su vyru dirbome kaip pašėlę, statėme namą, auginome sūnus.

Esu kirpėja, nesigiriant – puiki kirpėja. Turiu daugybę klientų, mėgstu savo darbą. Po 40 gimtadienio dar kartą pastojau ir pagaliau – išsvajota duktė! Pavadinome ją, aišku, Drebule, kaip gi kitaip. Taigi ATSAKAU: aš neturiu laiko vaikščioti pas gydytojus. Jaučiuosi jauna, stipri ir sveika. Bent jau taip buvo iki šio vakaro.


Mielasis mano Dienorašti, labai prašau: padaryk, kad mano radinys nebūtų TAI, apie ką vien pagalvojus atrodo lyg žemė slystų iš po kojų.


Labai prašau padaryk taip, kad TAI nebūtų VĖŽYS.
Drebulėlė dar visai mažiukė.

Su didžiule baime ir nerimu –
EV