Diagnozė „krūties vėžys“ moteris išgąsdina ne tik laukiančiu ilgu ir sudėtingu gydymu, bet ir jo pasekmėmis, iš kurių viena skaudžiausių – krūties netekimas. „Kaip aš atrodysiu?“, „Kaip su tuo susitaikysiu?“, „Kaip į mane pažiūrės vyras?“, „Nejaugi nebegalėsiu lankytis nei paplūdimyje, nei sporto klube?“ – šie ir panašūs klausimai jaudina ne ką mažiau nei išgirsta diagnozė.
Net ir šiuo sudėtingu atveju moteris turi pasirinkimą ir dažnai gali iškart po operacijos atsibusti vėl su abiem krūtimis – t. y. tos pačios operacijos metu krūtis gali būti pašalinta ir vėl atkurta. Tačiau dažnai nuo šios galimybės moteris sustabdo ne jų pačių sąmoningas apsisprendimas, ne medicininės indikacijos, neleidžiančios atkurti krūties, o sklandantys mitai.
Pastaraisiais metais atrodo, kad tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje daugėja visiško krūties pašalinimo (vadinamųjų mastektomijų) atvejų. Ar toks įspūdis susidaro, nes apie joms atliktas operacijas pradėjo kalbėti garsios moterys, apie tai plačiai rašo žiniasklaida, ar iš tiesų mastektomijų vis daugėja?
Taip, skaičiuojama, kad kasmet mastektomijų skaičius išauga apie 11 proc., ir tai lemia trys pagrindinės priežastys. Pirmiausia, atrandama vis naujų patogeninių mutacijų, dėl kurių didėja rizika susirgti krūties vėžiu, o persirgus – sulaukti šios ligos grįžimo. Anksčiau žinojome tik BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijas, dabar – daugiau kaip penkiasdešimt. Net genetinio ištyrimo atsakyme rašoma: „Nėra nustatytų žinomų mutacijų“, nes kasmet jų sąrašas ilgėja.
Antroji priežastis – pagerėjusi diagnostika, magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas, parodantis daug platesnę ligos apimtų audinių zoną, o tai reiškia, kad reikės atlikti didesnės apimties operaciją.
Ir trečioji – gerokai prasiplėtusios rekonstrukcinių operacijų galimybės, kai kurias jų galima atlikti anksčiau didelės rizikos grupei priskirtoms pacientėms, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus ar rūkančioms moterims. Tad sergančios moterys, žinodamos apie galimybę atkurti krūtį per tą pačią operaciją, renkasi mastektomiją, o ne tausojančią operaciją ir ją lydinčias spindulinę terapiją, nuolatines medikų konsultacijas bei tyrimus.
Daugelis moterų įsitikinusios, kad diagnozė „krūties vėžys“ beveik visada reiškia ir krūties netekimą, nors iš tiesų taip nėra. Kokie yra atvejai, kai būtina pašalinti krūtį?
Vienas jų – jau minėta nustatyta patogeninė genetinė mutacija. Kita indikacija – uždegiminė krūties vėžio forma. Krūtį taip pat tenka pašalinti, kai auglys, lyginant su krūtimi, labai didelis ir akivaizdu, kad iš likusios po operacijos jos dalies nepavyks suformuoti naujos krūties. Taip pat, kai krūtyje yra daugiau auglių, išsidėsčiusių skirtingose jos dalyse. Mastektomiją tenka atlikti ir kai vėžys atsinaujina po jau atliktos konservatyvios krūties operacijos ir taikyto spindulinio gydymo; kai negalima taikyti spindulinio gydymo arba kai pati pacientė jos pageidauja.
Labai dažnai pasitaiko, kad, išgirdusios apie krūties vėžį, įsibaiminusios pacientės primygtinai reikalauja pašalinti krūtį, ir jau tada medikų profesionalumo reikalas atkalbėti jas nuo šios minties, jei to tikrai nereikia. Kai po kelerių metų tokia moteris vėl ateina su prašymu panaikinti po operacijos likusį randelį ar išsaugotos krūties deformaciją, suprantame, jog moteris jau tikrai pasveiko.
Pagal atlikimo laiką operacijas galima skirstyti į vienmomentes ir atidėtas, kai krūtis rekonstruojama per kitą operaciją. Operacijos gali būti ir kelių etapų. Krūtis gali būti atkuriama savais audiniais, protezais ar mišria atkūrimo metodika. Nėra vieno visoms geriausio metodo, bet, įvertinus ligos išplitimą, moters būklę bei lūkesčius, parenkamas jai tinkamiausias variantas.
Savais audiniais atkurta krūtis atrodys natūralesnė, bet tokia operacija sudėtingesnė, ilgiau trunkanti, be to, moteris turi turėti tinkamas donorines sritis, iš kur tuos audinius paimti. Šis metodas dažniausiai netiks labai lieknoms ar sportiškoms pacientėms.
Atkurti krūtį implantais ar audinių plėtikliais daug paprasčiau. Ši operacija ypač tinka toms, kurioms krūtys šalinamos nustačius patogenines mutacijas: išlieka krūties oda, spenelio bei areolės kompleksas.
Žinoma, nereikia tikėtis, kad atkurta krūtis bus tokia, kokia buvo tikroji. Mokslo įrodyta, jog pacientė jaučia didesnį pasitenkinimą rekonstruota krūtimi, jei prieš tai kurį laiką gyveno be jos. Pajutusios, ką reiškia būti be krūties, moterys paskui labai džiaugiasi tegul ir ne visiškai tobula atkurta krūtimi.
Taip, skaičiuojama, kad kasmet mastektomijų skaičius išauga apie 11 proc., ir tai lemia trys pagrindinės priežastys. Pirmiausia, atrandama vis naujų patogeninių mutacijų, dėl kurių didėja rizika susirgti krūties vėžiu, o persirgus – sulaukti šios ligos grįžimo. Anksčiau žinojome tik BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijas, dabar – daugiau kaip penkiasdešimt. Net genetinio ištyrimo atsakyme rašoma: „Nėra nustatytų žinomų mutacijų“, nes kasmet jų sąrašas ilgėja.
Antroji priežastis – pagerėjusi diagnostika, magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas, parodantis daug platesnę ligos apimtų audinių zoną, o tai reiškia, kad reikės atlikti didesnės apimties operaciją.
Ir trečioji – gerokai prasiplėtusios rekonstrukcinių operacijų galimybės, kai kurias jų galima atlikti anksčiau didelės rizikos grupei priskirtoms pacientėms, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus ar rūkančioms moterims. Tad sergančios moterys, žinodamos apie galimybę atkurti krūtį per tą pačią operaciją, renkasi mastektomiją, o ne tausojančią operaciją ir ją lydinčias spindulinę terapiją, nuolatines medikų konsultacijas bei tyrimus.
Vienas jų – jau minėta nustatyta patogeninė genetinė mutacija. Kita indikacija – uždegiminė krūties vėžio forma. Krūtį taip pat tenka pašalinti, kai auglys, lyginant su krūtimi, labai didelis ir akivaizdu, kad iš likusios po operacijos jos dalies nepavyks suformuoti naujos krūties. Taip pat, kai krūtyje yra daugiau auglių, išsidėsčiusių skirtingose jos dalyse.
Mastektomiją tenka atlikti ir kai vėžys atsinaujina po jau atliktos konservatyvios krūties operacijos ir taikyto spindulinio gydymo; kai negalima taikyti spindulinio gydymo arba kai pati pacientė jos pageidauja.
Labai dažnai pasitaiko, kad, išgirdusios apie krūties vėžį, įsibaiminusios pacientės primygtinai reikalauja pašalinti krūtį, ir jau tada medikų profesionalumo reikalas atkalbėti jas nuo šios minties, jei to tikrai nereikia. Kai po kelerių metų tokia moteris vėl ateina su prašymu panaikinti po operacijos likusį randelį ar išsaugotos krūties deformaciją, suprantame, jog moteris jau tikrai pasveiko.
Pagal atlikimo laiką operacijas galima skirstyti į vienmomentes ir atidėtas, kai krūtis rekonstruojama per kitą operaciją. Operacijos gali būti ir kelių etapų. Krūtis gali būti atkuriama savais audiniais, protezais ar mišria atkūrimo metodika. Nėra vieno visoms geriausio metodo, bet, įvertinus ligos išplitimą, moters būklę bei lūkesčius, parenkamas jai tinkamiausias variantas.
Savais audiniais atkurta krūtis atrodys natūralesnė, bet tokia operacija sudėtingesnė, ilgiau trunkanti, be to, moteris turi turėti tinkamas donorines sritis, iš kur tuos audinius paimti. Šis metodas dažniausiai netiks labai lieknoms ar sportiškoms pacientėms.
Atkurti krūtį implantais ar audinių plėtikliais daug paprasčiau. Ši operacija ypač tinka toms, kurioms krūtys šalinamos nustačius patogenines mutacijas: išlieka krūties oda, spenelio bei areolės kompleksas.
Žinoma, nereikia tikėtis, kad atkurta krūtis bus tokia, kokia buvo tikroji. Mokslo įrodyta, jog pacientė jaučia didesnį pasitenkinimą rekonstruota krūtimi, jei prieš tai kurį laiką gyveno be jos. Pajutusios, ką reiškia būti be krūties, moterys paskui labai džiaugiasi tegul ir ne visiškai tobula atkurta krūtimi.
Atrodo, turėtų būti aiškus atsakymas į klausimą – „Geriau gyventi su atkurta krūtimi ar be jos?“ Kadangi nemažai moterų šito atsisako, suprantu, kad yra rimtų priežasčių, lemiančių tokį apsisprendimą. Kokie tie pagrindiniai mitai, stabdantys nuo krūties rekonstrukcijos? Kiek juose tiesos?
Pirmas jų – esą pasirinkus vienmomentę operaciją ilgiau nusikels pooperacinis gydymas, dėl to gali būti prastesni išgyvenamumo rezultatai, didesnė ligos atkryčio rizika. Iš tiesų atlikus išsamią analizę paaiškėjo, kad, planuojant kartu ir rekonstruoti krūtį, daugiau laiko užima pats pasiruošimas operacijai, o po jos gydymas pradedamas taip pat greitai kaip ir po mastektomijos. Ir bendram išgyvenamumui įtakos tai neturi.
Antrasis mitas – rekonstruota krūtis maskuos ligos atkrytį, navikas augs, bet niekas jo nepamatys. To bijosi apie 63 proc. moterų. Ši teorija taip pat nėra teisinga. Paprastai vėžys atsinaujina odoje bei poodiniame audinyje ir žymiai rečiau – ant krūtinės ląstos raumenų, tai yra po atkurtąja krūtimi.
Krūties paviršiuje atsinaujinęs vėžys penkiais atvejais iš šešių matosi, jį dažniausiai pastebi pati pacientė ar ją gydantis gydytojas. Po implantu esantį naviką galima būtų aptikti atliekant magnetinio rezonanso tomografijos tyrimą, mamogramą ir ultragarsu labai tendencingai jo ieškant.
Trečiasis mitas – per operaciją „pabudinamos snaudžiančios metastazės“. Tai – tik teorija, įrodyta mėgintuvėlyje, tačiau stokojanti patvirtinimo eksperimentuojant su gyvūnais.
Ketvirtasis mitas teigia, kad, palikus spenelio ir areolės kompleksą, likutiniame audinyje gali slypėti vėžinių ląstelių, iš kurių gali vėl atsinaujinti navikas. Čia yra dalis tiesos, liga atsinaujina 4 proc. moterų, bet kad būtų to išvengta, numatyti tam tikri kriterijai, kada spenelio palikti nerekomenduojama.
Penktasis mitas kol kas Lietuvoje nėra labai populiarus – esą implanto kapsulėje gali atsirasti jo sąlygojama anaplastinė didžiųjų ląstelių limfoma. Niujorko klinikoje atlikto tyrimo metu tokių atvejų, kai buvo naudoti grubios tekstūros implantai (dabar jie tiek Europoje, tiek Lietuvoje uždrausti), ši onkologinė limfinio audinio liga buvo nustatyta vienai iš 355 moterų.
Pirmieji šios ligos požymiai yra greitai pastebimas krūties patinimas, paraudimas dėl implanto kapsulėje pradėjusio kauptis skysčio. Atsiradus šiems požymiams, reikia nedelsiant kreiptis į gydytojus, nes pagrindinis, o dažnai ir vienintelis šios ligos gydymas yra chirurginis implanto kapsulės pašalinimas.
Apibendrinant galima pasakyti, kad krūties atkūrimas neigiamos įtakos bendram išgyvenamumui neturi. Priešingai – netgi buvo nustatyta, kad moterys su atkurtomis krūtimis gyvena ilgiau. Paaiškinti šią situaciją galima – atkurti krūtį (Lietuvoje implantai nekompensuojami) dažniau ryžtasi labiau pasiturinčios ir išsilavinusios moterys: jos uoliau rūpinasi savo sveikata, turi geresnį gydymo prieinamumą, sveikiau gyvena, rečiau turi antsvorio. Šios priežastys ir lemia ilgesnę jų gyvenimo trukmę su liga ar po ligos.
Ne, nekompensuojami. Ir būna labai liūdna, kai konsultuodama moterį sužinai, kad ji gyvena be krūties, nes rekonstrukcinė operacija jai neprieinama finansiškai. Nors ta pati valstybė iki gyvenimo pabaigos kasmet jai kompensuos protezą bei ortopedinę liemenėlę. Elementarūs paskaičiavimai parodytų, kad vieną kartą padengti implantų kainą būtų kur kas pigiau. O jei dar pridėtume, kiek pinigų moteris išleidžia vaistams, nes ji jaučiasi nepilnavertė, ją kamuoja depresija. Tada dar įvertinkime nedarbo dėl šios ligos dienas, kitas išlaidas. Esu tikra, akivaizdžiai pamatytume, kad ekonomiškai daug naudingiau būtų kompensuoti implantų kainą. Ir čia dar nekalbame apie jokiais pinigais neišmatuojamą gyvenimo kokybę…
